Užburtas gyvenimo ratas. Vieni atsimerkia, kiti užsimerkia. Vieni įkvepia, kiti iškvepia. Pirmą kartą...Paskutinį kartą. Pasijutau, lyg visa tai vykstant aplink mane matyčiau plikomis akimis.
-Mergaite, sustok!-šiandien man skubant į troleibusą kelią užkirto smulki pavargusi senutė. Negalėjau toliau skubėti, nežinau kodėl, kažkas mane privertė suklusti net per garsiai ausinėse grojusią muziką. Sustojau, nusiėmiau ausines ir pažvelgiau jai į akis. Jose mačiau skaudžias ašaras. Tai buvo nevilties ašaros.
-Gražių Velykų,-toliau užkalbino mane. Palinkėjau to paties dar su plačia šypsena veide. Bet tada ji pratęsė,-Noriu paprašyti, kad palinkėtum man ramios mirties...
Akimirką pajutau savo širdies pauzę ir praradau kalbos dovaną. Pasakiau jai mandagiu tonu, kad taip kalbėti negalima, kad dar daug gražių dienų priešaky, bet ji nenurimo.
-Lankiausi pas daktarą. Nei terapijos nei vaistai nepadėjo ir nebegalės padėt. Ketvirtos stadijos kraujo vėžys. Sparčiai krenta hemoglobinas, per porą savaičių netenku 5kg, dažnai aplanko aukšto spaudimo priepuoliai.. Tik meldžiuosi, kad greičiau Dievulis mane priglaustų, kad neskaudėtų...
Galiu prisiekt, kad kažkas viduje suskaudo. Man pagailo šios senutės. Pasijutau bejėgė.. Negalėjau jai nei padėti, nei mokėjau nuraminti. Man labai skaudėjo.
-Man gruodį suėjo 65eri, kai sužinojau apie savo sunkią ligą... O dar ką tik dėsčiau Salomėjos mokykloje, mokiniai mane labai mylėjo...
Apstulbau. Ji atrodė kaip 80ies ir buvau įsitikinusi, kad tiek ir turi... Dar labiau paskaudo.. Dar kart įdėmiai žvilgtelėjau į jos skaidrias žydras akis...Tokia jauna...
- O kaip aš mokinius mylėjau... Jie man buvo viskas. Norėčiau atsukti laiką atgal.
Pastebėjau jos raukšlėtu skruostu riedančia ašarą. Iš jos žodžių supratau, kad ji yra viena kaip pirštas šiame pasaulyje. Jos mylimi mokiniai jai buvo džiaugsmas atstojęs pačios vaikus... Tuo metu tiesiog jaučiau didelį norą ją apkabinti ir paguosti, bet nežinau kodėl to nepadariau...
Su šypsena ji man sudainavo linksmą šventišką dainelę, po kurios dar kartelį angliškai man palinkėjo gražios šventės, peržegnojo per atstumą ir garsiai paprašė aukščiausiojo mane saugoti ir laiminti. Pasijutau nejaukiai, tačiau nenorėjau sugadinti akimirkos pasakiusi, kad esu netikinti... O gal ir be reikalo netikiu..
Senutė man padėkojo už tai, kad paaukojau jai kelias minutes savo gyvenimo. Bet man jų nebuvo gaila...
Išsiskirstėm į skirtingas puses, bet dar akimirkai sustojau ir stebėjau jos mažą tolstantį siluetą ir pati nejučia mintyse kreipiausi į Dievą, prašydama suteikti tai senutei paskutinių dienų džiaugsmo ir ramaus atodūsio...
Vertinkime savo gyvenimą... Daugiau niekas nešauna į mintis visą dieną.
No comments:
Post a Comment