Kaip ir buvo žadėta, tęsiu praeitais metais pradėtą AGATA dienoraštį.
Kai apima tokios emocijos, sunku rasti žodį, nuo kurio galėčiau pradėti. Tokiu atveju bandau ranką kišti į kišenę, gal ten kas pasufleruos.
O! Radau mažą natų sąsiuvinio skiautę, sudrėkintą ežero, kur pliuškenomės. Joje užfiksuotas garsus nuoširdus juokas, net nežinau, ar sugebėsiu kada nors jį pamiršti.
Kasdien primindavau sau, kad tai mano paskutinė stovykla. Kad privalau kažką nuo savęs palikti, kokią dalelę savęs...ir šiek tiek persistengiau. Palikau ten savo širdį. Kita vertus, gal jai ten ir vieta. Su muzika, su meile muzikai ir su nuostabiais žmonėmis, gyvenančiais toje muzikoje.
Nenoriu pasirodyti per sentimentali ar panašiai, tiesiog nepaslėpsiu, kad po šios stovyklos iš tiesų esu pakylėta ir tokių skirtingų ir tiek daug emocijų niekur kitur nesu patyrusi...
Tiek daug skirtingų dainų sudainuota, tiek individualių ir žavių žmonių pažinta.. Gal ir ne su visais vienodai daug pabendrauta, bet manau, kad mes bendravome kur kas aukštesne forma- savo muzika. Išmokome vieni kitų dainų tekstus, niūniavom vieni kitų melodijas ištisą savaitę, neapleidome triukšmingų bet jaukių "JAM'ų" iki kol laikrodis sumušdavo 00:00 (arba įsijausdavome tiek, kad Agnė ateidavo ištiesusi rodomajį pirštą į laikroduką, nors akyse ir nesimatė didelio noro mūsų stabdyti, chi chi). Žavu buvo matyti visą stresą iš arti. Kaip visi jaudinotės dėl savo pasirodymų, vėliau save peikėt dėl klaidų, juokėtės iš savęs ar tiesiog modavote ranka sakydami "Juk žinom, kad galim geriau" ir grįždavote į namines studijėles šlifuoti savo idėjų. Dar žaviau buvo matyti, kad net kukliausi stovyklos nariai turi užslėptą talentą improvizuoti. Ir aš jaučiuosi be galo palaiminta, kad man pavyko tuos talentus prikelti iš gilaus žiemos miego. O vėliau mėgavausi kiekviena šypsena tų žmonių veiduose. iki šiol mėgaujuosi. Didesnio atlygio nesu gavusi už jokį koncertą ar sukurtą dainą.
Viskas turi savo kainą. Bet šie jausmai, kuriais pasidalinome- neįkainojami.
Pasiilgsiu tų tildymų po dvylikos, tų susikaupusių veidų paskaitose, svečių, kaskart brandinančių mūsų sielas, rankų, perduodančių geras emocijas, beauštančios dešrelės, stiklinės širšių fermos, pūgos sūkurio, 'prosto gygo' , Stakėno dublerio, Tado iš rankų nepaleidžiamos gitaros, paskutinės nakties (na, ir kitų nakčių), siela valdomų balsų paskutinę naktį, susėdus ratuku prie stalo, užmerktų akių ir sąskambių, skittles...soulboxinių ir forumpalacinių variantų sudžzu, kaip nuo batuto į ežerą plokščiais pilvais krito savanoriai, kaip kavos tirščiai įgavo naujų idėjų pritaikyti praktiškai, kaip AGATOS himno žodžiai "Sienos lūžta, lubos plyšta, siautė čia audra" ėmė pildytis, kaip nuo stalo nukrito "forkas" (skaityti amerikietišku akcentu), kaip 10 namuke Liutauras improvizavo ant nuostabių yamahos siūlomų dainų fonų, kaip dainavom geltonų plytų kelią autobuse "Druskininkai- Vila Virginija", kaip visi atsistojo šokti AGATOS RYTUI užgrojus "Diskoteką", kaip visi susišnekėdavome šypsenomis, akių žybsėjimu ir įvairiais garsais, kaip bandėm įvairius stilius JAM'e, kaip visi pradėjo juoktis per protmūšį nuskambėjus Andriaus balsui, kaip repavome, kaip vieni kitus sėdėdami lauke priimdavome po pledukais, kai buvo šalta, kai be jokios progos ar priežasties apsikabindavome ir žėrėme vieni kitiems pagyras už tai kokie esame, kaip entuziastingai vieni kitus mėtėm į ežerą, kaip gaudėme krintančias žvaigždes ar visą naktį stebėjome žaibuojantį dangų, kaip basomis lakstėme po žolę lietuje ir taškėmės kaip vaikai... Pasiilgsiu ir kregždžių lizdelio namuke, kur mūsų akims matant per savaitę užaugo ir sparnus išskleidė keli maži paukštukai. Ir jaučiu, kad užaugome su jais ir mes. Neabejoju, kad dar ne vieną rytą kelsimės prisimindami, kaip vieni kitus žadinome, kaip kaulus laužydavome įvairiomis mankštomis ir sukom galvas dėl vakarinių idėjų renginiams. Jūs esate nuostabūs ir niekada to nepamirškite. Ši stovykla šiemet išleido dar vieną perspektyvią šeimą, kuri įgarsins ir apšvietimu aprūpins Lietuvos gyvenimą.
Mintis, kad jau nebevažiuosiu stovyklauti tarsi duria peiliu į mano vaikystę. Gal kiek per greitai eina laikas, bet tai neišvengiama. Net nežinau kaip atsidėkoti žmonėms, kurie mane pastebėjo, pastūmėjo, įkvėpė ir įvertino. Tai man didžiausia ir brangiausia dovana, kurią kada nors esu gavusi. Jūsų visų dėka aš tik įsitikinu, kad einu teisingu keliu ir duodate tą šviesą, kurios lydima nepasiklysiu dar ilgai. Tikiuosi, kad ir jūs visi einate tuo keliu. O jei ne, tai linkiu, kad jį surastumėte ir džiaugtumėtės kiekvienu žingsniu į priekį, o žingsnius lydėtų mūsų kartu kurtos dainos.
Didžiausias ačiū visai AGATAI, visiems tiems, kurie mums davė galimybes, puikiausias sąlygas ir mylėjo nepaisant mūsų nepaklusnumo ar išsiblaškymo, dirbo iki pat vėlumos dėl mūsų ir aukojo savo poilsį. Ačiū docentams, kurie mus įkvėpė, pataisė, pagyrė, pabarė ir ištraukė iš nežinios.
Ačiū visiems visiems. Už juoką, muziką, už tai, kokie esame, už tai, kokie būsime.
Labai Jus visus myliu ir vertinu..
Džiaugiuosi, kad ne ant popieriaus lapo rašau, būtų ir šis jau peršlapęs... :)
Gali netikėt
Bet aš tikiu,
kad galima pasaulį pakeist vienu teptuko brūkšniu,
kad galima spalvas maišyt ir pasaulį daryt šviesesniu.
Jūs esate tie teptukai ir tos spalvos.
.....o dabar visi ŪJĖ iš penkių!
