Kartais apima jausmas, lyg žingsniuočiau pamiršta muzikos plokštele, į kurią kadaise buvo liejamos mintys žmonių, kuriems kūryba buvo visas gyvenimas. Keista pagalvojus, kad tų žmonių tarp mūsų jau nebėra, tačiau vis dar girdi jų balsus, mintis. Jų siela liko tose plokštelėse... Tas jausmas- įkvėpimas.
Kai taip pasijuntu- trumpam užsimerkiu. Įgyju sparnus, kurie mane trumpam nuneša ten, kur niekada nesijaučiu svetima. Tai pasaulis, kuriame neegzistuoja pyktis, niekas nepažįsta skausmo, liūdesio, melo.. Jų nėra. Esi tik tu ir garsas, kurį pats sukuri.
Atsimerkusi matau virpantį pirštą, su visa meile glostantį baltą pianino klavišą. Ausyse skamba garsas po garso, vienas kitą papildantis, suteikiantis vis naują vaizdą mintyse. Taip gimsta melodija mano jausmams ir išgyvenimams atskleisti.
Vėl užsimerkiu... Sparnai vėl leidžia nukeliauti į tobulą pasaulį. Ten, tamsoje ant palangės sėdi susikaupusi moteris. Tyliai, su šypsena veide ir giliai užmerktomis akimis ji niūniuoja melodiją, skrendančia pro langą į tolį, apgobdama savo šiluma visus šąlančius. Šviesdama ryškiausia žvaigžde kiekvienam pasiklydusiam žmogui. Sėdama saulę kiekviename, laukiančiame šviesos savo gyvenime. Melodija pasiekia ir mane. Vėl virpėdama keliauja per rankas į pirštų galus, paskendusius klaviatūroje. Melodiją apkabina dešimtys jos klausančių garsų. Tada apima beribė laimė, lyg į rankas paimu naują gyvybę, kurią pati įkvėpiau. Nėra galingesnio jausmo už šį. Nėra stipresnės meiles, už meilę muzikai, kurioje gyveni. Nėra tyresnio šaltinio už džiaugsmo ašarą, nukritusią ant balto klavišo ir padėjusią tašką dar vienam kūriniui.
Tai yra mano pasaulis... Mano mažas kūrybinis kampelis, kuriame niekada nesijaučiu vieniša ir svetima..
